Savaitės nuotrauka

http://www.sveikatoscentras-kaunor.lt/images/savaites_nuotraikos/kytikas.jpg

Veikla

Kita informacija

Registracija



Ką galvoja bendruomenės slaugytojos apie savo profesiją?

Tarptautinės Raudonojo Kryžiaus organizacijos sprendimu gegužės 12 d. minima Tarptautinė slaugytojų diena. Ši diena pasirinkta išreiškiant pagarbą anglų medicinos seserei Florens Naitingeil (1820–1910), kuri Krymo karo metu Turkijoje organizavo sužeistųjų gydymą ir priežiūrą, o vėliau tapo pirmąja slaugių kursų rengėja Anglijoje. Šiandien buvusias medicinos seseris vadiname bendruomenės slaugytojomis, bet kaip ir anksčiau jas matome dirbančias su gydytoju vienoje komandoje. Kokius darbus bendruomenės slaugytojos atlieka šiandien? Kokias slaugos tradicijas jos perėmė iš savo pirmtakių ir su kokiais iššūkiais tenka susidurti dabar? Apie tai pasakoja pačios Garliavos PSPC bendruomenės slaugytojos.

Nors oficialiuose dokumentuose ši profesija įvardijama vyriškos giminės forma „bendruomenės slaugytojas“, daugiau nei trisdešimt metų medicinos srityje dirbanti slaugos administratorė Nijolė Stašaitienė nusišypso sakydama, kad teko sutikusi tik vieną šios profesijos atstovą vyrą. „Taip yra galbūt todėl, kad slaugymas artimas motiniškai priežiūrai. Mama geriausiai žino, ko reikia sergančiam, liūdinčiam vaikui. Iš vienos pusės ši profesija reikalauja moteriškų savybių – jautrumo, empatijos, pastabumo, iš kitos pusės – savybių, būdingų vyriškam būdui, tai logiškumo, greito situacijos vertinimo, griežtumo. Bendruomenės slaugytojos ne tik padeda gydytojui, jos atlieka daug kitų svarbių darbų: ima kraujo mėginius laboratoriniams tyrimams, skiepija, atlieka diabetinės pėdos priežiūros procedūras, perriša žaizdas, primena pacientams, kad jie gali atlikti nemokamus tyrimus pagal prevencines programas. Visa tai ir dar daugiau kasdien daro mūsų bendruomenės slaugytojos“, – pasakoja slaugos administratorė.


Akušerė Deimantė Jankauskaitė, daug laiko skirianti profilaktiniam darbui, primena moterims, kada reikėtų atlikti tyrimus dėl gimdos kaklelio ar krūties vėžio. „Kol pacientės kalbasi su gydytoja, peržiūriu įrašus ambulatorinėje kortelėje ir matau, ar moteris yra profilaktiškai išsityrusi, kada buvo atlikti tyrimai. Jeigu laikas tinkamas, su gydytoja pasiūlome pacientei išsitirti, jeigu reikia kiek palaukti, užrašau pacientei ant lapelio, kada reikėtų ateiti tyrimui. Norėčiau, kad moterys daugiau dėmesio skirtų savo sveikatai, rūpintųsi ja ir pačios, stebėtų savo būklę, drauge su gydytoju dalytųsi atsakomybe.“

Jauna specialistė daug bendrauja ir su vaikelio besilaukiančiomis moterimis: „Poliklinikoje pas gydytojas ginekologes lankosi daug nėščiųjų. Bendrauju su kiekviena individualiai, kalbamės apie nėštumą, ko tikėtis bėgant laikui. Iš anksto suderiname reikalingų tyrimų laiką. Bet šiame darbe matau spragų. Moterims, ypač besilaukiančioms pirmojo vaikelio, labai reikalingos grupinės paskaitos apie nėštumą, gimdymą, pirmuosius naujagimio mėnesius, jo priežiūrą. Šiuo metu Kauno rajono sveikatos priežiūros įstaigose tokios paskaitos neorganizuojamos. Mūsų poliklinikoje praktiką atlieka kelios būsimos akušerės, su jomis kaip tik deriname tokių paskaitų ciklą ir tikimės, kad jau šį rudenį į pirmuosius susitikimus galėsime pakviesti nėščiąsias“, – įsibėgėjančiais planais dalijasi D. Jankauskaitė.

Prieš metus Garliavos Roko Šliūpo poliklinikoje pradėjusiame veikti diabetinės pėdos priežiūros kabinete apsilankė jau kelios dešimtys pacientų. „Kartais pajuokauju, kad turiu grožio kabinetą, – šypsosi slaugytoja diabetologė Jolanta Smolskienė. – O iš tikrųjų, pas mane ateina rimtų bėdų prispausti pacientai. Viena iš cukrinio diabeto komplikacijų yra kraujotakos ir galūnių nervų sutrikimai, dėl kurio kenčia žmogaus pėdos – oda sausėja, pleiskanoja, suragėja, formuojasi nuospaudos, atsiranda įtrūkimai ant kulno, įauga nagai. Tokias pėdas reikia mokėti prižiūrėti, be to, sergančiųjų oda yra mažiau jautri, tad reikia ir atsargumo. Pacientams atlieku gydomąjį pedikiūrą, sutvarkau nagus, pėdų odą, to mokau ir pačius pacientus bei jų artimuosius. Ne paslaptis, kad kai kuriuos cukriniu diabetu sergančius žmones kamuoja antsvoris. Jiems ne tik sunku pasilenkti ir patiems nusikarpyti nagus, švariai nusiplauti ir kremu pasitepti pėdas, dalis jų to padaryti patys tiesiog negali. Pastebėjau, kad pėdų priežiūra labiau domisi moterys. Matyt, jos iš prigimties labiau linkusios rūpintis išvaizda, nors ir vyrai šiandien jau nenumoja ranka į tokias problemas.“

Ne tik procedūrų kabinete ar priimamajame, bet ir parduotuvėje, namo laiptinėje, gatvėje patarimus tenka dalyti sveikatos centro padaliniuose dirbančioms bendruomenės slaugytojoms. „Mane miestelyje visi žino, – prisipažįsta jau daugiau nei keturis dešimtmečius Ežerėlyje dirbanti ir gyvenanti ambulatorijos bendruomenės slaugytoja Danutė Marcinkienė. – Prisimenu, vaikystėje, eidama pro dantisto kabinetą, su malonumu gaudydavau iš ten sklindantį kvapą. Visada jaučiau norą dirbti medicinos srityje, tad dabar jaučiuosi savo rogėse. Man šis darbas visada sekėsi, jaučiau žmonių meilę ir tai, kad jie vertina mano pastangas. Sunkiausia, kai tenka guosti žmogų, sužinojusį apie blogus tyrimų rezultatus. Per daugelį darbo metų pacientai tampa savotiškai artimi. Kai kuriuos, dabar jau suaugusius Ežerėlio gyventojus, juk pažįstu nuo pirmų jų gyvenimo dienų.“

 
Nedideliame sveikatos centro padalinyje bendruomenės slaugytojoms kasdien tenka atlikti daug darbų: suleisti vaistus, lašinti lašelines, užrašyti kardiogramas, imti kraujo mėginius laboratoriniams tyrimams, skiepyti, registruoti ir pasitikti atėjusius pacientus. „Pacientai teiraujasi absoliučiai visko, – pasakoja Girionių ambulatorijos bendruomenės slaugytoja Nijolė Armolaitienė. – Apie vaistus, kokius ir kaip vartoti, klausia, ar kviesti greitąją, išsipasakoja apie ligas, savo šeimą. Kai rinkausi specialybę, žinojau, kad nenorėsiu dirbti su popieriais, nes mėgstu bendrauti su žmonėmis. Dirbdama šalia gydytojo jaučiuosi ir pagalbininkė, ir kolegė.“


„Darbas su vaikais turi visiškai kitokios specifikos, – tvirtina pediatro kabinete dirbanti bendruomenės slaugytoja Teklė Poderienė. – Bendraujame ne tik su vaiku, bet ir su jį lydinčiais tėveliais. Kiekvieną vaiką reikia pamatuoti, pasverti, sudaryti skiepų grafiką ir laiku paskiepyti. Bet pirmasis susitikimas su mažiausiais pacientais vyksta jų namuose. 3-4 kartus per pirmą mėnesį lankau kūdikį namuose, jeigu išryškėja sveikatos problemų, į namus atvažiuoja gydytoja. Jau per pirmą vizitą paaiškinu vaiko režimą, maitinimo ir higienos ypatumus. Pirmieji metai būna patys intensyviausi, kiekvieną mėnesį tėvams tenka dalyti vis kitus patarimus. Šiame darbe nėra nieko smagiau, kaip matyti mažylio raidą – kai pradeda šypsotis, apsiverčia ant pilvuko, išmoksta atsisėsti ir atsistoti, žengia netvirtus žingsnelius, pradeda eiti į mokyklą.“

  Bendruomenės slaugytoja, kurios pacientai labiausiai bijo, bet nekantriai lūkuriuoja prie durų, dirba poliklinikos procedūrų kabinete. „Niekam ne paslaptis, kad adatos gąsdina ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius. Pamenu, vienas pacientas, jau labai garbingo amžiaus žmogus, sėdėjo laukiamajame, savo eilę vis užleisdamas kitam pacientui, kol galiausiai liko vienas. Paaiškėjo, kad vyrą tyrimams visada lydėdavo žmona, bet tądien ji sirgo, o būdamas vienas vyras nesiryžo užeiti į kabinetą. Teko mano kolegei palaikyti jį už rankos, kad būtų drąsiau, – prisimena nutikimą kraujo mėginius laboratoriniams tyrimams kasdien imanti bendruomenės slaugytoja Nijolė Reškevičienė. Jos pagalbos reikia ir skiepijant, suleidžiant ar lašelinės pagalba sulašinant vaistus. – Šiame darbe būtina kantrybė, kruopštumas, atidumas, gebėjimas atjausti pacientą. Reikia mokėti ir „užkalbėti dantį“, ypač kai pacientas yra vaikas. Šiuo atveju labai svarbu, kaip tėvai nuteikia savo mažylį, ar paaiškina, kad jam bus atliekamas tyrimas, kad pateps rankytę, kad truputį skaudės, ar pažada kokią malonią staigmenėlę po procedūros. Jeigu pažįstu vaiko močiutę, senelį ar kitą artimą giminaitį, visada pažadu, kad pagirsiu jį tam žmogui. Tada vaikai susikaupia ir labai stengiasi būti drąsesni.“

Garliavos Roko Šliūpo poliklinikoje atskirai įrengtame kabinete kasdien užrašoma beveik 20 kardiogramų ir daugiau nei 10 pacientų pamatuojamas akispūdis. Bendruomenės slaugytoja Elena Makūnienė neslepia, kad dažniausiai jai užduodamas klausimas – ką reiškia akispūdis? „Pacientams atsakau, kad tai svarbu dėl glaukomos. O kai paklausia „Kas ta glaukoma?“, trumpai paaiškinu, kad dėl šios ligos galima netekti regėjimo. Tada pacientai labai apsidžiaugia, kad gali pasitikrinti akispūdį. Visiems asmenims nuo 40 metų profilaktiškai atlieku šį tyrimą. Poliklinikoje yra modernus, žmogui nesukeliantis jokių nemalonių pojūčių. Smagu, kad galiu padėti žmonėms. Man visada patiko žmonės baltais chalatais. Vaikystėje jie man atrodė labai geri, kad gali atiduoti visą širdį.“

 „Pas mus neateina pacientai be skausmų, – pastebi chirurgų komandoje dirbanti bendruomenės slaugytoja Vida Balčiūnienė. – Mūsų kabinete slaugytojos pareiga dezinfekuoti ir paruoši darbui kabinetą bei įrankius, išimti siūlus, sutvarstyti ar perrišti žaizdą. Šiame darbe būtinas taktiškumas – negaliu raukytis nuėmusi tvarstį ir pamačiusi, kad žaizda blogai gyja. Turiu tinkamai sutvarkyti žaizdą, patarti pacientui, ką daryti ir ko vengti.“

 

 



Pasak slaugos administratorės N. Stašaitienės, mažiau matomas, bet svarbus bendruomenės slaugytojų darbas palengvina gydytojų darbo krūvį ir sudaro galimybes teikti pacientams daugiau sveikatos priežiūros paslaugų. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar jos yra dešinioji gydytojo ranka ir paciento pagalbininkė.